Recenzijos ir komentarai. . .

. . . .poezija, kalbanti tiesiogiai ir betarpiškai, simbolių ir metaforų pavidalu, srūva į žmogų, veržiasi į tolius ir kartu yra šalia. .  siekianti absoliuto ir randanti atsaką gamtiškajame ir žmogiškajame buvime. Tai  žmogaus dvasios veikla. . . logiško proto klode neapčiuopiamą, bet  pajuntamą intuityviai per tylą. . . mistiški vartai ne tik į anapusinį pasaulį, bet ir į ieškojimų bei atradimų erdvę, sutelpančią amžinybe virtusioje akimirkoje.

Vaiva Bylaitytė - iš poezijos pristatymo, skaityta Čiurlionio Namuose
                                Vilnius, Lietuva, spalio, 2007m. 

L. Šimkutės eilėraščiai itin laikoniški ir labai įtaigus. Į jautresnio skaitytojo širdį jie smeigia tarsi Viliaus Telio strėlė į obuolį. Nuzvimba eilėraštis ir jo skrydžio aidas dar ilgai virpina širdies stygas.

Edmundas Untulis – „Skuodas“,  Lietuva, rugs., 18d., 2007m.

. . . .pateikia receptą erdvei- ERDVĖ / suteikia žodžiams/ garsą, Didesnė
eilėraščių dalis-subtili kaip  gazelės

Pat Jourdan – re The SHOp  “New Hope, International Review”,  Airija, 2007.

. . . . Šimkutės poezija pasižymi įvaizdžių orginalumu.

Rita Tūtlytė   -  “The Vilnius Review”  autumn/winter, Lietuva, 2005m.

 

. . . . poezijai būdingi netikėti garsų, veiksmo, gamtos stichijų proveržiai. Eilėraščiuose randasi pirmapradžiai, nepaliesto pasaulio įvaizdžiai, tos mitinės būsenos, susijusios su vidine, individualia patirtimi. . . . Spektaklio postmodernizmas labai lyriškas, nepraradęs sąsajų su pirmine medžiaga – poezija.

Jolanta Sereikaitė - Dzeno dvasia poetiniame spektaklyje  “Literatūra ir menas” ,
                                                                                   spalio 21d. 2005m.  “Draugas” vasario, 4d., 2006m.

 

. . . . dar kartą paliūdija poetės sugebėjimą išgryninti asmenines patirtis iki mitinių universalijų.

Imelda Vedrickaitė – re Vėjo žvilgesys / Wind Sheen  "Literatūra ir menas",  rugs. 17d., 2004m.

 

 . . . lakoniškos konstrukcijos. . naturalių formų impresijos transformuojasi daugelyje eilėraščių. .„Tavęs ar Tu“ invokacija,su kitu nėra konkretus - lyg tai pasisemta iš atminties, ar geidžiama, bevardė, suvokiama kaip mistinė..

Bernhard Widder – re Weisse Schatten / White Shadows , iš “Der Standard Album”,
                                                                                                                                  Austrija, sausio, 2002m.

 

 . . . poezijos rinkinio įvaizdžiai minimalistiniai . . . .tačiau jie tarsi ištraukti iš pasąmonės, suliejantys prisiminimus ir svajones su lingvistiniu skaidrumu, išreiškia nuojautas ir tokį pasaulio suvokimą, kur nėra vietos ir laiko ribų. Tokia poezija yra visuotinė, lakios minties, bet suprantama.

Richard Hillman – versta iš pateiktos referencijos, Australija, 1999m.

 

Lidija Šimkutė užima tam tikra erdvę. Nors ji turi kai ką bendro su Australijos ir Lietuvos poetais, bet tuo pačiu  yra sukūrusi savitą poeziją. Klausydama savo vidinio balso ji kuria maldą palaužtoms šaknims. Ji pasirinko įžvelgt vidun ir sietis su archaine atmintimi bei trancedencija.

Edward Reilly – iš “Rubicon” Vol.1/1, Geelong / Australija, 1995m.
 
 

 . . . moters sielos atsivėrimas. Su polėkiu ir santūriu mįslingumų. . . užslėptu nedasakymu.  Poetė metaforos meistrė.. . . . ..suteikia ižvalga į mylinčiųjų žmonių psicholginį brendimą  bei moters ir vyro meilės ryšio mįslę Tai kas liečia du žmones, pavirsta svarbia bendražmogiška jausmų  tema.

Almis Juragis – re Vėjas ir šaknys,   “Mūsų Pastogė”  Nr. 7, Australija, 1993m.

 

“Literatūros lankuose“ vykusios polemikos dėl patriotizmo vaidmens lietuviškoje kūryboje .  Išvadas -   ne šūkiai ar deklaracijos, ne tėvynės ilgesio ar meilės motyvai, o kūrybos meninė vertė. Nulemia patriotinę vertę. Todėl Šimkutės lyrika yra patriotiškai vertingesnė, negu daugelis posmų kuriuose minimi tėvynės meilė. . . . .

Vytautas Ingautas - „Kultūra“, Vilnius, Lietuva,1991m.; „Mūsų pastogė“ –
                                                                                                                          Australija, spalio 19d, 1992m.

 

Geriausiuose eilėraščiuose lyrinis subjektas peržengia įprastas sąmonės ribas, užgriebia sapnų ir vizijų sritį. . .anapus sąmonės. . . intuityviai  pažeria stebinančių asociacijų. Trapumas, nutylėjmas, užuomena, lakoniški retoriniai klausimai  kuria netikrumo ir nerimo nuotaiką. Autorė linkusi į metoniminę kalbą,

Ričardas Pakalniškis – iš “Literatūra ir Menas” , Lietuva,   gruodžio 14d., 1991m.

 

Pasirinkusi rašyti lietuviškai, L. Šimkutė išsiskiria iš bendros poezijos tėkmės Australijoje, pasirenka būti privati, vietoj visiems žinoma, išlaikyti saitus su tėvyne, įskaityti vėjo paslaptis, laikyti grumstą žemės savo delne. Jei ignoruosime ją ir kitus poetus, kurie rašo kita kalba, mes  prarasime tą giją, užmiršdami kalbėti kaip angelai.

     Edward Reilly -  “ Outrider”  Brisbane / Australija, birž., 1987m.

 

 . . . tikros poezijos deimančiukų netrūksta. Žodžio hermetiškas taupumas ir
minties įtampa ne kartą susilydo į puikų metaforinį apibendrinimą. Spalva,
nuotaika, dinamika net filosofinė potekstė blyksteli tikros poezijos švytesiu.

Kazys Bradūnas – re Prisiminimų inkarai ,  iš “Draugo”  JAV,   ?1983m.

 

Dauguma eilėraščių, parašytų vienaskaitos antruoju ar daugiskaitos pirmuoju asmeniu. . . . paprėžia ne vien jų intymumą, bet ir autorės užsidarymą kraštutiniai siaurame ratelyje, iš kurio skaitytojas jaučiasi išskirtas.

Kęstas Reikalas – re  Prisiminimų inkarai,   – „Akiračiai“,  JAV, vasario, 1983m.

 

 . . . paėmusi neišsemiamą meilės temą, apipyna ją metaforų gausa. Palyginimai, dejonės, jausmų atskambiai pavirsta į estetiškai spindinčius arabeskus.. . . švelnina sąmišį, neprileidžia iki dramos, tragedijos. Savita visata,  dangus ir jo plačios erdvės - tai poetės individualizmo šaltiniai  ir veikalo architektonikos pamatai.

  Jurgis Gliauda – re Prisiminimų inkarai,  “Tėviškės Žiburiai“,  JAV,  rugs 22d., 1983m.

 

 . . . eilėraštis trumpas, staigus, sukoncentruotas, gerai intonuotas. Ji priklauso jaunesniai išeivijos kartai, savitai su savotiška nostalgija ir net melancholija.

Marcelijus Martinaitis – iš  “Poezijos Pavasario Almanacho” , Lietuva, 1982m.

 

 . . . žodis taiklus, kondensuotas, turi magiškos jėgos. . .  metaforos nenudėvėtos. . .      miniatūros atskleidžia jau subrendusią poetę turinčią savo, nors siaurą, bet savitą kelią.

Pranas Naujokaitis – re Antrasis ilgesys , „Tėviškės Žiburiai”, JAV,  vasario, 1980m.

 

 . . . budingas hermetiškumas, kalbėjimas užuominomis, susikoncentravimas savyje reikalaujantis skaitytojo susikaupimo. .  ..megsta žodį apkrauti daugiaprasmiškumo našta ir nuspalvindama paradoksiškais epitetais.

Kęstas Reikalas - re Antrasis igesys -  „Akiračiai“. JAV, Nr 5 (109), 1979m.

 

 . . . pirmame rinkinyje . . . . jai artima  impresionizmo kryptis. . . . simbolizmas poetei ir nesvetimas. . . . . . . . poetės kalbos ir stiliaus savitumai kaip epitetai  yra kieti, dramatiški ir drąsus: „kaulėti debesys“,“ tamsus raktai“. . . netrūksta ir diametraliai priešingų palyginimų:  „tirpsta minčių langai“, „alsuoja medžių šešėliai“.....  atsispindi žmogaus pojūčių ir minčių polifonija.. . ..visoms tautoms bendra, neturi ypatingų tautinių spalvų.

Isolde Požėlaitė –Davis-- re Antrasis ilgesys,   ”Moteris” ,.Kanada; 
                                                                                                                „Mūsų pastogė“, Australija, 1979m.

.

Puslapis 1 | Puslapis 2

Atgal